Tai klausimas, į kurį medikų visuomenė bando atsakyti jau nuo 1996 metų, kai Sveikatos apsaugos ministerija priėmė sprendimą, jog visos sveikatos priežiūros įstaigos, nesvarbu ar tai masažo kabinetas, ar universitetinė ligoninė, privalo vykdyti vidaus medicininį auditą. Medikų visuomenė sukruto – ką daryti. Kas yra tas medicninis auditas, kaip jį vykdyti, ko griebtis siekiant įgyvendinti ministro nustatytus reikalavimus? Kur metodinės rekomendacijos, kur auditorių kvalifikacijos kursai? Kažkokia ribota informacija buvo, kažkokios minimalios informacijos įmanoma rasti ir dabar, tik praktinės naudos iš to, dabarties žodžiais tariant, ne kažką…  Daugelis pagūžčiojo pečiais ir nieko nedarė (dalis iš jų ir iki šiol nedaro), kiti pradėjo daryti kažką formalaus, “kad neprisikabintų kad nedarome”, retos įstaigos į tai pasižiūrėjo rimčiau ir bandė kurti kažką naudingo.
Vidaus medicininio audito idėja išties graži. Sveikatos priežiūros įstaiga turi vykdyti nuolatinį saviįvertinimą siekiant užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę. Įstaiga turi nuolatos fiksuoti neatitiktis ir nepageidaujamus įvykius, siekiant užkirsti kelią tokioms blogybėms pasikartoti ateityje. Deja, 20 metų vidaus medicininio audito istorija kalba apie tai, kad daugelyje sveikatos priežiūros įstaigų, ypatingai mažųjų, ši idėja taip ir liko neįgyvendinta. Jeigu didžiosios sveikatos priežiūros įstaigos – universitetų klinikos, miestų ligoninės ir pirminės sveikatos priežiūros centrai, didžiosios privačios įstaigos gali surasti resursų vidaus medicininio audito finansavimui, tai likusios turi labai mažas galimybes. Tarkime, įstaigoje dirba vienas gydytojas, slaugytojas ar masažuotojas. Dauguma vos galą su galu suduria. Iš kokių resursų priimti į darbą auditorių, siųsti į kvalifikacijos kėlimo kursus, kurie kainuoja išties nemažai? Išeitis yra samdyti vidaus medicinos auditorių iš šalies.

Norėčiau grįžti prie minties apie gražios idėjos įgyvendinimą ir pasidalinti savo patirtimi apie medicininio audito esmę ir naudą tiek pacientui, tiek paslaugą teikiančiam medikui, tiek sveikatos priežiūros įstaigai. Auditoriaus užduotis yra įvertinti teikiamų paslaugų atitiktį teisės aktų, standartų, metodikų bei įstaigos vidaus dokumentų reikalavimams ir įvertinti rizikas pacientams, personalui ir pačiai įstaigai. Nepaslaptis, kad kai kurie teisės aktai, reglamentuojantys sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, yra, švelniai tariant, netobuli, atgyvenę, o neretai netgi prieštaraujantys vienas kitam. Auditorius, pasitelkęs savo žinias ir patirtį, turi išgryninti, kurie reikalavimai yra svarbiausi, tai yra, kurių reikalavimų laikymasis ar nesilaikymas daro realią įtaką sveikatos priežiūros paslaugos rezultatui, ar yra priežastinis ryšys tarp tam tikro veiksmo (ar neveikimo) ir galutinės išdavos. Į pagalbą būtina pasitelkti ir teismų praktiką. Iš savo patirties galiu paskyti, kad būtent tokia vidaus medicininio audito koncepcija padėjo apginti ne vieną kolegą, užpultą norinčių pasipinigauti pacientų ar jų atstovų. Teisingas įstaigos vidaus tvarkų ir aprašų parengimas, jų įdiegimas į medikų praktiką ir nuolatinis auditavimas užkerta kelią neteisingiems, o kartais ir neteisėtiems norams kelti baudžiamąsias bylas ar teikti civilinius ieškinius medikams ir jų darbdaviams. Teisinis reglamentavimas ir teismų praktika yra negailestingi medikams: jeigu pacientas kreipiasi į teisėsaugos ar sveikatos priežiūros veiklą kontroliuojančias institucijas, medikas iš karto laikomas kaltu ir jis bei sveikatos priežiūros įstaiga privalo įrodinėti, kad medikai padarė viską, padarė tinkamai, o sveikatos priežiūros įstaigos administracija viską tinkamai organizavo. Tam tikslui būtini rašytiniai įrodymai, kurie atsispindi pacientų asmens sveikatos, ligos istorijose ir kituose medicininiuose dokumentuose. Kai tokių įrašų trūksta, įrodymas tampa gerokai sunkesnis ir medikas gali būti pripažintas kaltu, priimtas teismo sprendimas atlyginti paciento sveikatai padarytą ar menamą žalą. Kolegoms dažnai tenka priminti ir įrodinėti tokių įrašų svarbą, organizuojant seminarus, primenant atvejus, kai medikai ir sveikatos priežiūros įstaigos nukentėjo ne dėl to, kad kažko nepadarė, ar padarė netinkamai, bet neužteko rašytinių įrodymų, nors viskas fakiškai ir buvo padaryta. Kyla dar vienas klausimas – o kaip jei medikas iš tiesų padarė klaidą? Deja, mes visi esame žmonės. Klaidų 100 procentų išvengti nepavyksta ir aukščiausios kvalifikacijos medicinos darbuotojams ir moderniausioms medicinos įstaigoms. Tokiu atveju, jeigu medicininiai dokumentai užpildyti tinkamai,  rašytiniais  įrodymais galima pagrįsti, kad įvyko draudiminis įvykis ir žalą pacientui kompensuoja draudimo įstaiga civiline tvarka, o medikas gali būti nukreiptas kelti kvalifikaciją, neatimant jo teisės verstis medicinos praktika ateityje.

Dėl netinkamo medicininių dokumentų pildymo sveikatos priežiūros įstaigos nuolatos nukenčia finansiškai, kai teritorinės ligonių kasos pripažįsta nepagrįstas konsultacijas ar kitokius pažeidimus, kaip žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondui. Bet čia jau kita tema, kurią paliesiu vėlesniuose straipsniuose.

Kitos medicinos auditoriaus užduotys yra įvertinti ir padėti tinkamai sureglamentuoti medicinos prietaisų ir vaistų priežiūrą ir naudojimą, taip pat  tinkamą sveikatos priežiūros paslaugų procesų reglamentavimą įstaigos viduje, kad pacientas reikiamą paslaugą gautų laiku.

Baigdamas norėčiau pabrėžti, kad vidaus medicinos audito užduotis yra rizikos pacientui ir personalui sumažinimas ir medikų bei sveikatos priežiūros įstaigų gynyba nuo nepagrįstų baudžiamųjų bylų ar civilinių ieškinių. Medicinos auditorius turi būti nuolatinis patarėjas ir komandos narys, visuomet nešališkas ir pasirengęs padėti savo kolegoms.